Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė galimybės keliauti po Europos šalis bei jose prekiauti. Kurį laiką važinėjau po buvusios Tarybų Sąjungos šalis bei Lenkiją pirkdamas ir perparduodamas įvairias prekes. Vieną dieną verslo draugas išvyko su visais mūsų pinigais nupirkti didelį kiekį prekių. Nekantriai jo laukiau sugrįžtant, mintyse skaičiuodamas pelną, gautą už parduotas prekes. Mano dideliam nusivylimui jis sugrįžo be pinigų ir be prekių. Į mano klausimą, kur viskas dingo, jis atsakė, kad jį užpuolę plėšikai ir viską atėmę. Aš juo patikėjau. Tik praėjus septyneriems metams sužinojau, kad tai buvo melas, kuris ir pastūmėjo mane į nusikalstamą pasaulį. Tuos pinigus draugas pralošė kazino. Mano širdyje užvirė pyktis, kurio vedamas nusprendžiau apiplėšinėti žmones. Netrukus pasikeitė mano draugų būrys. Mus vienijo nuodėmingi, nusikalstami tikslai. Taip aš su nedidele grupele išvykau į Vengriją ne prekiauti ir ne keliauti, bet plėšikauti.
Kai antrą kartą ten važiavome, šis tas jau buvo žinoma, bet šiaip šalies nepažinojau. Vengrija man patiko, nes buvo tvarkinga, graži, tik nemokėjome kalbos. Nuvykę įvykdėme tai, dėl ko važiavome, – apiplėšėme keletą mašinų, tačiau vieni nukentėjusieji pasiskundė policijai. Šalyje buvo paskelbta mūsų automobilio paieška. Neilgai trukus mus sulaikė netoli Jugoslavijos sienos ir atvežė į Nyiregyhazą, miestą, kurio apskrityje buvo įvykdytas nusikaltimas. Ten aš pragyvenau pusantrų metų. Šis miestas man lig šiolei labai brangus, nes čia prasidėjo mano, kaip krikščionio, kelias.
Per teismo tardymus mes neigdavome savo kaltę, o praslinkus keliasdešimčiai dienų nutarėme protestuoti prieš mūsų „neteisėtą sulaikymą“, persipjaudami venas. Po šio įvykio mus perkėlė į kalėjimą. Kameroje buvo 10 žmonių. Susikalbėdavome gestais. Greitai pasijutau vienišas: draugų nebuvo, visi artimieji liko Lietuvoje, kalbos nesuprantu. Kameroje susidomėjimas manimi, kaip užsieniečiu, atslūgo, kadangi susikalbėti su manimi sunku, siuntinių iš namų negaunu (ilgą laiką artimieji nežinojo, kur aš esu), jau ilgą laiką vaikščiojau su vienais ir tais pačiais rūbais. Mano viduje viskas nurimo, pradėjau mąstyti apie daugelį dalykų.
Vieną šeštadienį į mūsų kamerą atėjo misionierius. Kameros draugai jau laukė jo, nes kai jis atėjo, visi susėdo prie didelio stalo, išsitraukė kažkokias knygas ir ėmė gyvai šnekučiuotis. Kai jie pradėjo giedoti, nors kalbos ir nesupratau, buvau sujaudintas. Sėdėjau kiek atokiai nuo jų ir bandžiau paslėpti akyse pasirodžiusias ašaras. O jos vis labiau liejosi, ir aš nesupratau, kas man darosi. Nepajutau, kaip prie manęs priėjo senukas ir uždėjęs ranką ant peties paklausė, kas aš toks ir iš kur kilęs. Atsakiau jam, kad esu iš Lietuvos. Tikriausiai jis pamatė drėgnas mano akis ir viską supratęs pasakė: „Tu dar būsi reikalingas Lietuvai“.
Šie žodžiai man atnešė ramybę. Greitai senukas, dėdė Otto, man atnešė knygutę „Evangeliją pagal Luką“ rusų kalba. Kadangi mažai su kuo bendravau, turėjau pakankamai laiko skaityti ir apmąstyti. Kai tau suduoda per kairį skruostą, atsuk jam ir dešinį, – tokie buvo pirmieji Jėzaus žodžiai, kurių aš nesupratau. Ilgą laiką negalėjau jų „suvirškinti“, juk tai visiškai priešinga, nei aš gyvenau lig šiolei ir priimta visuomenėje. Tačiau po truputį mano viduje pradėjo formuotis naujo gyvenimo kontūrai. Skaičiau evangeliją ir stebėjausi ten parašytomis tiesomis: tai man buvo nauja, bet kartu visa savo esybe jaučiau, kad tai tiesa, tik kodėl aš lig šiol to nesupratau? Pradėjo ryškėti skirtumai tarp mano senojo, ankstesniojo gyvenimo būdo ir to, kurį pradėjau matyti skaitydamas evangeliją. Ėmiau mokytis vengrų kalbą. Apsisprendžiau per dieną išmokti po 10 žodžių. Kiekvieną savaitę pas mane užeidavo dėdė Otto. Prižiūrėtojas pradarydavo langelį ir senukas įkišdavo galvą, pasisveikindavo su visais ir akimis ieškodavo manęs. Pamatęs jis nudžiugdavo ir paklausdavo: „Dariau, ar eisi į misiją?“ – „Žinoma!“ – norėdavosi sušukti iš džiaugsmo, juk aš taip laukdavau to momento. Pamokslaudavo reformatų pastorius Zoltanas, o dėdė Otto man versdavo į rusų kalbą.
Per pusantrų metų įvyko penki teismai. Visuose teismuose senukas ištikimai būdavo su mumis. Mūsų prašymu teismuose dalyvavo Lietuvos konsulas, kuris tuo metu atvykdavo iš Prahos (nes buvo vienas konsulas Čekijai ir Vengrijai). Otto kalbėdavosi su konsulu, padovanojo jam Naująjį Testamentą. Konsulas padėkojo ir sakė, kad esąs labai užimtas ir nežinąs, kada galės paskaityti. Mus visus nuteisė šešeriems metams. Mane perkėlė į Budapeštą. Važiuojant man iškilo daug klausimų: kas bus toliau? Kas manęs ten laukia? Kada grįšiu į Lietuvą?
Aš vis dar planavau, ką darysiu sugrįžęs į Lietuvą, bet tie mano planai buvo nekrikščioniški. Čia į misijos susirinkimus nevaikščiodavau ir man stigo tikinčių bendrijos, dvasinio bendravimo. Kartą nesusikalbėjome su kalėjimo gydytoju ir mane nusiuntė į karcerį. Ten būnant labai pablogėjo sveikata ir aš šaukiausi Dievo: „Dieve, nejaugi man tokiam jaunam reikės mirti? Jaučiu, kad yra kitoks gyvenimas, ir aš jo trokštu!“ Greitai paleido iš karcerio. Pradėjau ieškoti tikinčio žmogaus. Man rekomendavo Vladimirą, sakydami: jis ne toks kaip visi. Nuėjau pas Vladimirą, susipažinau, pasakiau, kad mane domina amžinasis, dvasinis gyvenimas. Jis lankė katalikų charizmatų misiją ir mane ten pakvietė. Misijos vykdavo du kartus per savaitę, tarnaudavo dvi seserys iš Maltos ordino. Vladimiras pasakojo, kad kai atėjo čia pirmą kartą, buvo visiškai netikintis, ateistas, bet išgirdo apie Jėzų. Ir dabar jau kelerius metus gyvena naują, tikinčio žmogaus gyvenimą. Taip mes draugavome trejus metus. Pamenu, kaip brangindavau tą laiką, kai pasivaikščiojimų metu susitikdavome ir galėdavome kalbėtis apie Dievą. Tačiau laikui bėgant labai aiškiai pajutau, kad šioje misijoje man trūksta dvasinio maisto. Norėjosi daugiau Dievo žodžio ir Jo aiškinimo.
Dvasioje mes buvome vaikai ir valgėme viską, kas papuolė į rankas.Taip į mano rankas pateko knygutė „Raktas į prašviesėjimą“. Aš ja susidomėjau. Tai buvo budizmo ir krikščionybės samplaika. Knygutės autorė – Suma Ching Hai – netikra pranašė ir mokytoja. Vėliau lankiau ne tik misijas, bet ir tos pranašės meditacijos centrą. Tačiau kai tik atsiversdavau Naująjį Testamentą, į akis krisdavo Viešpaties žodžiai: Jei kas nors jums sakys: „Štai čia Kristus“, arba: „Jis tenai!“, – netikėkite, nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius (Mt 24, 23-24). Dievas man kalbėjo per savo Žodį, tačiau aš teisindavausi: „Viešpatie, juk čia viskas gerai. Juk Tu, Buda ir Suma Ching Hai esate iš Dievo, ir koks skirtumas, kokį vardą aš tariu savo lūpomis?“
Po kiek laiko Viešpats siuntė sapną. Mačiau didelę minią, stovinčią prie vartų. Vieni šnekučiavosi, kiti rūkė. Jautėsi, kad visi su nerimu kažko laukia. Staiga vartai atsidarė ir iš ten pasklido nežemiška šviesa. Nežinia, iš kur atsirado du vyrai ir atsistojo abipus vartų. Jie išsiskyrė iš minios, buvo gerokai aukštesni. Nuo jų sklido valdžia ir jėga. Galėjai jausti, kad pro juos neprasmuksi. Skvarbiais žvilgsniais jie apžiūrinėjo minią, tarsi kažko ieškodami. Aš jų išsigandau, bet buvau įsitikinęs, kad kas jau kas, o aš tai tikrai praeisiu pro tuos vartus. Tuojau mane pakvies, minia prasiskirs ir… Bet mano nuostabai vartai staigiai užsitrenkė, niekas pro juos taip ir neįėjo. Akimis pradėjau ieškoti Suma Ching Hai. Pamatęs ją, puoliau prie jos, norėdamas paklausti, kodėl neįvedė manęs ten, kur žadėjo. Ji piktdžiugiškai juokdamasi ėmė bėgti nuo manęs, puoliau ją vytis, tačiau ji pradingo. Aš jaučiausi apgautas.
Ryte atsikėlęs mąsčiau, ką galėtų reikšti šis sapnas. Kitą dieną Vladimiras pasakė, kad jis išmetė visas jos knygutes, nuotraukas bei jos palaimintus saldainius. Tą patį ir aš padariau. Vakare meldžiausi, atsiprašiau Jėzaus, kad tikėjau melu. Atgailavau ir prašiau apvalymo. Po šios maldos sapnavau, kaip iš manęs tvarkingai, vorele po du, išeina dideli ir riebūs skorpionai. Aš juos stebėjau tarsi iš viršaus, bijodamas net pajudėti. Nežinau, kiek jų buvo, gal kelios dešimtys, gal keli šimtai. Kai paskutinysis iš šių padarų paliko mano kūną, įsidrąsinau nusekti iš paskos: buvo smalsu, kas jiems nutiko. Atsivėrė kitas vaizdas: mačiau didelį lauką, jo viduryje griovį, o abipus griovio iškritusius skorpionus. Jie buvo susitraukę, išdžiūvę ir nebegyvi. Virš visko skaisčiai švietė saulė. Aš ėjau vis tolyn ir tolyn, kol galiausiai viskas aplinkui tapo švaru. Kiek užmačiau, viskas buvo tyra ir švaru, o danguje skaisčiai švietė saulė. Supratau, kad šios nepaprastos saulės šviesa sunaikino skorpionus, apvalė, tarsi viską dezinfekavo. Pabudęs ryte po šio sapno jaučiau palengvėjimą. Supratau, kad tie skorpionai – tai piktosios dvasios, kurias prisišaukiau kalbėdamas mantras, kaip mokė Suma Ching Hai.
Kartą man į rankas papuolė vienuolio Baltazaro knygutė, kurios pagrindinė tema – Šventoji Dvasia ir Dvasios krikštas. Supratau, kad būtent to man trūksta, ir pradėjau trokšti Šventosios Dvasios krikšto. Kai kartais neidavau į darbą ir kameroje likdavau vienas, mėgdavau skaityti psalmes ir giedoti. Taip begiedant pradėjau giedoti kitomis kalbomis, tik nesupratau, kas tai ir iš kur. Tai pasikartojo porą kartų ir aš, pagalvojęs, kad man kažkas negerai, nustojau giedoti nesuprantama kalba, kol grįžau į Lietuvą ir tikintieji man viską paaiškino.
Artėjo mano išlaisvinimo laikas. Savo maldose prašydavau Dievo suprasti Jo žodį – Bibliją, norėjau mokytis geriausioje Biblijos mokykloje ir kad mokytų geriausi mokytojai. Netrukus gavau laišką iš Lietuvos, rašė viena sesutė iš Vilniaus bažnyčios. Kitame laiške ji atsiuntė laikraštį „Bažnyčios naujienos“, ir ten didelėmis raidėmis buvo užrašytas kvietimas mokytis Vilniaus Biblijos mokykloje. Taip parvažiavęs į Lietuvą, nors mokslo metai jau buvo prasidėję, buvau priimtas joje mokytis, kurią ir baigiau.
Šiuo metu gyvenu Lietuvoje, Utenos mieste. Čia tarnauju Dievui. Turiu šeimą, nuostabią žmoną ir puikius vaikučius. Šiandien drąsiai galiu pasakyti: Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor. 5, 17).
Darius Venslovas